Knygos anotacija

Šioje knygoje – atsiminimai apie žmogų, gerokai daugiau kaip 50 savo gyvenimo metų pašventusį estradai. Vargu ar Lietuvoje rastume kitą muzikantą, su tokia meile propagavusį lengvosios muzikos žanrus, kaip tai darė maestro JUOZAS TIŠKUS (1929–2006).

Juozas Tiškus – pirmojo profesionalaus Lietuvos estradinio orkestro (LEO) įkūrėjas ir vadovas. Prieškariu Lietuvoje Danieliui Dolskiui, Antanui Šabaniauskui, Antanui Dvarionui, Stepui Graužiniui ir kitiems solistams akompanavę Mykolo Hofmeklerio, Danieliaus Pomeranco bei kitų vadovaujami kolektyvai, nors ir vadinti orkestrais, vis dėlto pagal instrumentų sudėtį dar nebuvo tikrieji orkestrai.

Juozas Tiškus – lengvosios muzikos sovietmečiu pradininkas, atlaikęs daug išbandymų, ypač pirmaisiais sovietiniais metais, kai estradinė muzika, o ką jau kalbėti apie džiazą, susilaukdavo kritikos ir nepelnytų kaltinimų. Juozas Tiškus – didysis entuziastas, siekęs klausytojams ne bet kaip, o profesionaliai pateikti estrados ir klasikinio džiazo kūrinius. Lietuvos estradinis orkestras, vėliau ,,Estradinės melodijos“ – lengvosios muzikos atlikimo profesinio meistriškumo pavyzdžiai. Maestro išugdė dešimtis puikių atlikėjų – patekti į šių kolektyvų muzikantų ar dainininkų gretas visad būdavo didžiulė garbė.

Juozas Tiškus – klavišininkas, akordeonininkas, aranžuotojas, kompozitorius, orkestro ir ansamblių vadovas. Daugelis jį vadino (ir tebevadina) lietuvių estrados pradininku arba tiesiog Tėvu. Juk praėjusiojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje Juozo Tiškaus vadovaujamas Kauno politechnikos instituto orkestras, vėliau tapęs Kauno jaunimo orkestru, o nuo 1958 metų – LEO, buvo pirmieji tikrai profesionalūs lietuviškosios estrados kolektyvai. Maestro su tokiais apibendrinimais nesutikdavo. Sakydavo, kad pradėti kalbą apie lietuviškąją estradą būtina nuo Dolskio, Šabaniausko ir dar ankstesnių laikų. Paprieštaravus, kad kalbama apie profesionaliąją estradą, pagaliau apie džiazą, maestro nė už ką neprisiimdavo pradininko, juolab Tėvo titulo: ,,Jei pridėsit man ,,tėvo“ titulą, tai labai norėčiau žinoti – o kas buvo ,,motina?“... Kartą per vieną tokią diskusiją ramiai pasakė: ,,Buvau paprastas žmogutis, tik labai norėjau gero orkestro, grojančio gerą muziką.“

Taigi apie paprastą nepaprasto žmogaus gyvenimo norą ir kalbės šioje knygoje Maestro auklėtiniai, kolegos, bičiuliai, artimieji ir draugai.