Skaičiau šią knygą rytais prie kavos, pasiskanaudama, jausdama, kad šimto penkiasdešimties puslapių ilgam neužteks. Užteko savaitei...

Nuostabus, lengvas, vaizdingas stilius. Daug tikslių laikmečio smulkmenų atgyja. Atpažįstami kai kurie veikėjai (ar veikėjų tėvai). Laikmečio, kuriame man (deja? laimei?) neteko gyventi, aplinka, nuotaika. Girdzijauskaitės preciziškumas kelia nuostabą.

Nelaukiau ir neieškojau jokių neigiamų santykių, charakterių, didelio skausmo. Nepasigedau. Gerumas, pagarba, kurią vienas kitam rodo atminties salų gyventojai, yra toks retas, toks brangus - iš jų norisi mokytis. Norisi tikėti, kad pasaulyje yra daug tokių mylinčių šeimų.

Norėčiau būti objektyvi šios knygos komentuotoja, tačiau gerbiama autorė buvo mano dėstytoja. Skaitydama ne tik įsivaizdavau, bet ir "girdėjau" pasakotojos balsą.

Elegantiška knygelė. Vienintelis baisus trūkumas - atminimų salose gyvena tik autorės vaikystė... Norisi daugiau!