Ištrauka

Prologas

Mažame, blausiai apšviestame kambaryje, per mylią nuo Deloruso VIII, Galaktikoje dryksančios žmonių Oligarchijos sostinės, paviršiaus, Džefersonas Naithaukas vėl atmerkė akis.

- Labas vakaras, misteri Naithaukai, - pasisveikino liesas vyriškis su balta tunika. - Kaip jaučiatės?

Naithaukas greit susiorientavo ir suprato gulįs ant ilgo siauro stalo bei žvelgiąs į lubas. Jis atsargiai pakėlė ranką, sugniaužė kumštį, atgniaužė, sugniaužė vėl.
- Neblogai. - Jo balse suskambo nuostaba.

Džefersonas kilstelėjo delną link veido ir ilgai jį apžiūrinėjo, tarsi kokį pirmąsyk regimą ateivišką daiklą.
- Normali ranka, - galiausiai diagnozavo jis.
- Visiškai teisingai.
- Vadinas, mane išgydė?
- Ir taip, ir ne, - atsakė baltai vilkįs vyriškis. - Tiesą sakant, padėtis kebloka.

Naithaukas permetė kojas per stalo kraštą, lėtai, atsargiai atsisėdo.
- Taip, jaučiuosi visai neblogai. Kiek suprantu, klonas užduotį atliko.
- Jūs užbėgate įvykiams už akių, misteri Naithaukai, - pasigirdo kitas balsas.

Naithaukas pasigręžė ir išvydo tvirtą barzdotą vidutinio amžiaus vyriškį, apsitaisiusį pilkai.
- Kas jūs?
- Markas Dinisenas, vyresnysis juridinės firmos "Habsas, Vilkinsonas, Reitas ir Himinesas" partneris. - Vyriškis nusišypsojo. - Aš jūsų advokatas.
- Teisingai. - Naithaukas lėtai linktelėjo. - Pažadinęs mane praėjusį kartą sakėte, kad Reitas jau miręs.

Jis mirė kone prieš aštuoniasdešimt metų, - atsakė Dinisenas. - Jo proanūkis dar visai neseniai dirbo mūsų firmoje, bet prieš ketvertą metų išėjo į pensiją.
- Suprantu, - linktelėjo Džefersonas. - Jūs - mano advokatas. - Jis atsisuko į baltai vilkintį vyriškį. - O jūs, iš visko sprendžiant, mano gydytojas?
- Vaizdžiai tariant, - pasigirdo atsakymas. - Mano pavardė Eganas. Džilbertas Eganas.
- Regis, jus jau mačiau.
- Maždaug prieš porą metų.
- Tai kurie gi nūnai metai... penki tūkstančiai šimtas treti?
- Penki tūkstančiai šimtas treti galaktinės eros metai, - patvirtino Eganas.
- Tatai reiškia, jog per dvejus pastaruosius metus jūs suradote eplazijos gydymo būdą?
- Ne, misteri Naithaukai, - papurtė galvą Eganas. - Kad ir kaip būtų gaila, nesuradome.

Naithaukas suraukė antakius - atsakymas privertė jį susimąstyti. Jis pirštų galais palytėjo veido odą.
- Betgi mane išgydė! Oda švari, glotni.
- Jūsų neišgydė, - švelniai atsakė Eganas. - Iš tiesų jums ankstyvoji ligos stadija. Dar metus eplazija niekaip nepasireikš.
- Ką gi jūs paistote? Pažvelkit į mane! Iš ligos nebeliko nė pėdsako!
- Galbūt jums metas dirstelti į save? - Eganas ištiesė jam veidrodį.

Naithaukas įsižiūrėjo į savo simpatišką, jokių opų nesuvarpytą veidą.
- Kas dedasi? Atrodau trisdešimt penkerių.
- Mūsų vertinimu, jums trisdešimt aštuoneri, - patikslino Eganas.
- Kažkokia nesąmonė! Kai prieš šimtą metų atsiguliau į jūsų kliniką, man buvo per šešiasdešimt!
- Nusiraminkite, misteri Naithaukai.
- Tai jūs nusiraminkite. - Naithauko balsas suskambo taip atšiauriai, jog abu vyriškiai pasitraukė atatupsti. - Noriu žinoti, kas dedasi, ir tučtuojau.
- Be abejo, misteri Naithaukai. - Eganas pergalėjo save ir vėl prisiartino prie stalo. - Jums įšvirkštė trankvilizatorių, kad sušvelnintų šoką. Juk galėjo nutikti...

Ranka žaibo greičiu stvėrė Eganą už atlapų, trūktelėjo artyn.
- Ypatingos ramybės nejaučiu, misteri Eganai, - šaltai iškošė Naithaukas. - O dabar kalbėkite.
- Daktare Eganai, - pataisė Džefersoną gydytojas, išsivaduodamas iš gniaužtų ir baugiai žvelgdamas į savo pacientą. - Matote, prieš dvi dienas mąsčiau, ką gi jums pasakysiu... o dabar net nežinau, nuo ko pradėti.

Naithaukas susierzino.
- Kodėl gi jums nepradėjus nuo pradžių?
- Gerai. Iš archyvinės medžiagos žinoma, jog Džefersonas Naithaukas, pagarsėjęs Našliadirbio pravarde, susirgo eplazija ir 4994 galaktinės eros metais savanoriškai pasinėrė į Gilųjį Miegą. Įsakė jo nežadinti, kol nebus rastas ligos gydymo būdas.
- Tarp kita ko, aš čia. Liaukitės kalbėjęs apie mane, kaip apie trečią asmenį.
- Prašau, leiskite man užbaigti. Mes nė nemanėme nepaisyti Džefersono Naithauko nurodymų, tačiau prieš dvejus metus prasidėjo finansinė krizė. Dėl infliacinės Deloruso VIII ekonomikos spiralės išaugo gyvybinės Naithauko kūno veiklos palaikymo išlaidos, jų nebepadengė paciento kapitalo procentai. Mums nieko daugiau neliko, kaip prikelti seną, ligotą žmogų ir išgrūsti jį už klinikos vartų, tačiau misterio Diniseno firmos pateiktas pasiūlymas nurodė kitą išeitį. Vienoje Vidinio Pasienio planetoje prireikė žmogaus, apdovanoto Našliadirbio talentais, ir už tuos talentus užsakovai sutiko sumokėti penketą milijonų. Žinia, mes negalėjome pasiųsti jiems tikrojo Našliadirbio: į kliniką jis atvyko tokios būklės, jog neužšaldytas nebūtų ištempęs nė dešimties dienų. Tačiau galėjome pasiųsti kloną. Jo sukūrimo išlaidos neviršijo pusės pasiūlytos sumos. Tai yra, mums pasitaikė proga prie Naithauko kapitalo pridurti daugiau nei du milijonus.
- Žinau, - linktelėjo Džefersonas. - Jūs mane pažadinot, kad pasirašyčiau klonavimo leidimą.
- Visiškai teisingai, - linktelėjo Eganas. - Mes jus klonavome ir pasiuntėme kloną į Vidinį Pasienį.
- Žinau, - pakartojo Naithaukas. - Ir kas iš to išėjo?
- Jis padarė viską, ko reikėjo. Tačiau operacijos metu išaiškėjo rimtas jo trūkumas.
- Klonas susirgo? Eganas papurtė galvą.
- Ne. Jis buvo tiksli dvidešimt dvejų metų Džefersono Naithauko kopija - su visais fiziniais pastarojo privalumais. Tačiau dėl laiko stygiaus į Pasienį jį išsiuntėme viso labo už dviejų mėnesių po gimimo. Tas klonas buvo stulbinanti žudymo mašina, vienintelis dalykas, kurį jis gebėjo tobulai, - žudyti, tačiau emocionaliai taip ir liko dviejų mėnesių kūdikiu. Galiausiai viskas baigėsi jo emocinių ir fizinių galimybių konfliktu. Kloną nužudė, kai jisai mėgino padėti moteriai, kuri, švelniai tariant, nieko nenutuokė apie ištikimybę ir aukštus moralės principus.
- Prie reikalo.
- Reikalas tas, jog vyriausybei nepavyko pažaboti infliacijos. Dar daugiau, dėl priežasčių, kurios man neatrodo įtikinamos, pulkininkas Džeimsas Ernandesas - tas pats, kuriam prireikė klono, - atsisakė išmokėti antrąją sutartos sumos pusę. Didžiąją gautų pinigų dalį išleidome klono kūrimui, o laukto pelno negavome. - Gydytojas patylėjo. - Mokslas jau ties eplazijos išgydymo slenksčiu, tačiau tam sugaišime dar dvejus ar trejus įtempto darbo metus. Ir Naithauko kapitalo procentai vėl nebegali padengti jo kūno gyvybinės veiklos palaikymo išlaidų.
- Jei norite pasakyti, kad aš - klonas, tai šiam pokštui pasirinkote netinkamą metą, - apsiniaukė Naithaukas. - Atmenu viską, ką padariau, kiekvieną žmogų, kurį nužudžiau, kiekvieną moterį, su kuria miegojau.
- Žinau, - linktelėjo Eganas. - Kadangi pirmasis klonas užduotį atliko, misterio Diniseno firma gavo daugiau pasiūlymų. Peržvelgėme juos ir išsirinkome pačius pelningiausius. Bet, remdamiesi turima patirtimi, nusprendėme, jog užduoties vykdymą dera patikėti tik emocionaliai sutvirtėjusiam klonui. Todėl pasitelkėme geriausius genetikos srities specialistus ir sukūrėme jus -naują kloną, išsaugojusį visus ar praktiškai visus klonuojamo objekto prisiminimus.
- Netikiu jumis, - papurtė galvą Naithaukas.
- To nė nesitikiu. - Eganas įdėmiai pažvelgė Džefersonui į akis. - Ar jums pakaks jėgų atsistoti?
Naithaukas nuleido kojas ant grindų, atsistojo, tuojau pat susvyravo ir stvėrėsi stalo krašto.
- Kas man?
- Nieko, - gūžtelėjo pečiais Eganas. - Jūs pasinaudojote raumenimis, kurie pirmąsyk susigniaužė ir išsitempė. Jums veikiausiai svaigsta galva. - Daktaras palaukė, kol Naithaukas įstengs pastovėti, nesiremdamas į stalą. - Ar viskas gerai?
- Man rodos, taip.
- Tuomet prašyčiau čionai. - Ir gydytojas pasuko link durų.

Naithaukas su Dinisenu nusekė jam įkandin. Išėję iš kambario, visi trys žengė ant judančio takelio, kuris nugabeno juos ilgu, prastai apšviestu koridoriumi.

Iš pradžių keleiviai tematė sienas ir duris, paskui takelis atnešė juos prie kontrolinio praleidimo punkto ir sustojo. Kompiuteris patikrino Egano tinklainiagramą bei identifikacinį žetoną. Paskui takelis pajudėjo vėl, o už penkiasdešimties jardų stabtelėjo prie eilinio KPP.
Dar už dviejų šimtų jardų koridorius išsišakojo, ir daktaras perlipo ant tako, nešančio dešinėn. Dabar KPP stovėjo dar tankiau, ir galiausiai takelis atgabeno visą trijulę prie durų, niekuo nesiskiriančių nuo gausybės kitų, tamsuojančių abipus koridoriaus.
- Mums čionai, - pranešė Eganas.

Skeneris patikrino jo tinklainę bei delno atspaudą, ir durys nuslydo į sieną, atverdamos apvalią salę, kurios perimetru rikiavosi narvelių stačiakampiai.
- Dešimt tūkstančių penki šimtai keturiasdešimt septintas narvelis, - pratarė Eganas, ir iš sienos išniro aštuonių pėdų ilgio dėžė. Pro pusiau perregimą dangtį ryškėjo žmogaus kūno kontūrai.
- Štai tikrasis Džefersonas Naithaukas, - pridėjo Eganas, palytėjęs valdymo pulto klavišus. Dėžės dangtis praskaidrėjo.

Naithaukas išvydo sulysusį vyriškį, subjaurotą siaubingos odos ligos. Veide bolavo pliki skruostikauliai, ant rankų - pirštų krumpliai. Likusi oda susitraukė ir visiškai prarado pigmentą.
- Tokį save ir atmenu. - Naithaukas nusigręžė.
- Suprantu, kaip bjauriai jaučiatės, - išspaudė Eganas.

Naithaukas pastukseno sau per galvą.
- Betgi tai mano prisiminimai. Žinau, kad mano. Jie tikri!
- Jie tikri, tačiau ne jūsų, - įsiterpė Dinisenas. - Tą pripažinti sunku, bet šiandien - jūsų gimimo diena tikrąja šio žodžio prasme. - Jis patylėjo, leisdamas Džefersonui suvirškinti visa, ką išgirdo. - Fiziologiškai jums trisdešimt aštuoneri, ir Našliadirbio liga jumyse dar neįsišaknijo.
- Deja, įsišaknijo, - pataisė jį Eganas. - Tačiau neperžengė inkubacinio periodo slenksčio.
- Aš gi užsikrėčiau eplazija, sulaukęs šešiasdešimties, - grįžtelėjo į jį Naithaukas. - Iš kur jai imtis dabar, kai esu dvidešimčia metų jaunesnis?

Eganas gūžtelėjo pečiais.
- Jūsų imuninėje sistemoje egzistuoja rimta spraga. Kadangi tikrojo Našliadirbio kraujo bei audinių ląstelės, iš kurių išauginome pirmąjį kloną, buvo paimtos anksčiau, nei eplazijos virusas perėjo į aktyvesnę stadiją, jo susirgimo tikimybė buvo labai menka. Norėdami sukurti jus, pasinaudojome ta pačia pirmine medžiaga, tačiau jūs dusyk vyresnis už pirmąjį kloną, ir liga jau pamažėle progresuoja. Matyt, taip nutiko dėl laboratorinio pagreitinto senėjimo proceso. - Jis sutrikęs nutilo. - Turiu pripažinti, jog dabar, kai atgijote, sensite taip, kaip ir bet kuris kitas žmogiškas organizmas.

- Pirmajam klonui liga nepasireiškė?
- Ne, tačiau jis mirė visiškai jaunas. Jei būtų išgyvenęs pakankamai ilgai, būtų neabejotinai susirgęs. Su jūsų genetiniu kodu bei imuninės sistemos ypatumais kitaip nė būti negali.
- Tiek to, - linktelėjo Naithaukas. - Kitas klausimas: kodėl man apie keturiasdešimt? Man... jam... šešiasdešimt vieneri.
- Galėjome sukurti jus bet kurio amžiaus, - atsakė Eganas. - Bet nusprendėme, jog trisdešimt aštuoneri - optimumas. Dabarjūs pačiame jėgų žydėjime.
- Dvidešimt dvejų buvau vikresnis ir stipresnis.
- Hormonų perteklius - rimtas minusas, - įsiterpė Dinisenas.
- Pavyzdys - pirmasis klonas. Mums reikalingas Našliadirbys, o ne testosteroninis berniukas.
- Aišku. Dabar svarbiausia. Kas man nutiks po to, kai uždirbsiu pakankamai pinigų jo gyvybinės veiklos palaikymui?
- Gausite dokumentus kita pavarde, tatai būtina sąlyga, norint išsaugoti tikrojo Našliadirbio kapitalą, ir gyvensite ilgai bei laimingai. Niekas jūsų nesupainios, kadangi jis Giliajame Miege praleido daugiau nei šimtą metų.
- O kaipgi mano eplazija?
- Jei mokslas išgydys jo eplazija, tai įveiks ir jūsiškę, - atsakė Eganas.
- O su savo gabumais pinigų gydymui uždirbsite pakankamai greit, - pridėjo Dinisenas.
- Kiek kainuos gydymas?
- Artimiausiais metais - pusę milijono kredų. Po dešimties metų - šimtą tūkstančių. Po dvidešimt penkerių nuo eplazijos skiepysime už dešimt kredų.

Naithaukas ilgai tylėjo. Paskui atsigręžė į Diniseną, ir nuo jo kone bespalvių akių žvilgsnio advokatas pasijuto itin nejaukiai.
- Ar žinote, ką apie tai manau? - paklausė Dežefersonas.
- Ką?
- Manau, kad nuo jūsų stačiai trenkia šūdu.
- Atleiskite?..
- Galimas daiktas, kad aš visu šimtmečiu atsilikau nuo gyvenimo, tačiau atmenu, jog Galaktika labai didelė. Ir Vidiniame Pasienyje galima rasti kelis tūkstančius žmogžudžių ar galvų medžiotojų. O Išoriniame bei Spiralinėje Vijoje ir dar daugiau.
- Kažkodėl neperprantu jūsų minčių eigos, misteri Naithaukai.
- Jei tasai, kuris apmoka mano paslaugas, eikvoja šitiek laiko bei pinigų Našliadirbio klonavimui, išvada viena: mano sėkmės šansai praktiškai lygūs nuliui, ir aš neištempsiu nė savaitės.
- Jis norėjo geriausio iš geriausių, - atsakė Dinisenas, nesiryždamas pakelti akių į Naithauką. - Jūsų.
Džefersonas vėl ilgam nutilo. Galiausiai kreipėsi į Eganą.
- Duokite man kokį nors aštrų daiktą.
- Aštrų? - perklausė daktaras.
- Peilį, skalpelį, ką nors panašaus.
Eganas pasirausė kišenėje, bet nieko neaptiko.
- Apsieisim, - numojo Naithaukas ir, priėjęs prie ištrauktos dėžės, nykščiu perbraukė briauną. Odoje liko ilgas įbrėžimas.
- Kur skeneris?

Eganas mostelėjo į raudonai švytintį objektyvą.
- Ar aš turiu oficialų vardą arba numerį? - paklausė jis.
- Džefersono Naithauko klonas numeris du, - atsakė Eganas. - Registracinis numeris 90307.
- Gerai. Pasakykit mašinai, jog čia Džefersono Naithauko klono numeris antras, registracinis numeris 90307, nykščio atspaudas. Randas skirs mane nuo bet kurio kito Naithauko, kurį sumanysite klonuoti ateityje.
- Kompiuteris fiksuoja mūsų pokalbį. Ir viską jau žino.
- Puiku. O dabar paprašysiu jūsų perduoti užsakovui, jog mano paslaugų kaina padidėjo puse milijono kredų. Kai jis sutiks su nauja kaina - o jis sutiks, arba jam teks kreiptis į menkiau kompetentingą specialistą - pasakykite jam, kad pinigus teks sumokėti iš anksto. Perveskite juos į sąskaitą, kuria tegalės pasinaudoti žmogus su mano balsu ir nykščio atspaudu.
- Mes jau aptarėme kainą, - paprieštaravo Dinisenas. - Padidinti ją paskutinę akimirką būtų neetiška.
- Etika manęs nejaudina. Tai jūsų problemos. Pinigus eplazijos gydymui turiu gauti anksčiau, nei liga paties mane į lovą. Be to, noriu pasidaryti plastinę operaciją, nes mes pernelyg panašūs.
- Plastinę operaciją teks atlikti jam, - pastebėjo Eganas. - Žiūrėkit, šitokio jo nieku gyvu negalėsim išleisti iš klinikos.
Pauzė užsitęsė. Galiausiai Dinisenas linktelėjo.
- Padarysiu viską, ką įstengsiu, misteri Naithaukai.
- Žinau, kad padarysite. Antraip aš nepadarysiu to, ką galiu.
- Jūs grasinate? - pasišiaušė Dinisenas.
- Anaiptol. Tiesiog konstatuoju faktą.

Ir kambaryje vėl įsiviešpatavo slogi tyla.
- Tikiuosi, mano pastabumas jūsų neįžeis, - galop prabilo advokatas, - tačiau su jūsų pirmtaku mes greičiau radome bendrą kalbą.
- Be abejo, greičiau, - sutiko Džefersonas. - Tuomet jūs tarėtės su kūdikiu vyro kailyje. O aš - Našliadirbys.
- Žinau. Todėl jums ir pasiūlė šį kontraktą. Už jūsų sukūrimą klientas sumokėjo milijonus kredų.
- Tuomet jis nepašykštės dar pusės milijono, kad, atlikęs jo užduotį, nenudvėsčiau.
-O jei ne?
Naithaukas šyptelėjo. Ir nuo tos jo šypsenos Diniseno nugara nuėjo pagaugais.
- Jeigu jis rastų žmogų, kuris priverstų mane pasielgti prieš savo valią, manęs jam apskritai nereikėtų.
- Logiška. - Advokatas nervingai nusišypsojo.
- Džiaugiuosi, kad mes suprantame kits kitą. Kai tik pinigai atsidurs mano banko sąskaitoje, jūs man pasakysite, kelis šimtus žmonių teks nužudyti, kad juos užsidirbčiau.
- Galbūt nė vieno, - atsakė Dinisenas.
- Tai viena medalio pusė. O kas kitoje?
- Man regis, šiandien ir taip sužinojote nepaprastai daug įdomių dalykų. Ypač turint omeny, jog tai pirmoji jūsų gyvenimo diena. - Advokatas pasuko link durų. - Visa kita aptarsime rytoj.
- Eisime ir mes? - paklausė Eganas, Dinisenui pranykus koridoriuje.
- Po minutėlės. - Naithaukas žvelgė į tikrąjį Našliadirbį. - Viešpatie! Aš... jis... siaubingai atrodo.
- Eplazija - siaubinga liga.

Džefersonas niekaip neįstengė atplėšti akių nuo sudarkyto skeleto.
- Tu ilgai laukei, - sukuždėjo jis. - Žinau, kaip jauteisi. Aš tavęs neapvilsiu.

Jis patylėjo, o paskui atsigręžė į Eganą.
- Eime. Metas dirstelt i pasaulį.