Žymiausio mūsų laikų serbų prozininko, garsiojo „Chazarų žodynų“ autoriaus, savitos „magiškojo realizmo“ versijos kūrėjo, Milorado Pavičiaus naujausio romano herojai, trys serbų rašytojai ir trys jų gyvenimo moterys, gyvenantys XVIII amžiaus Venecijoje bei Vengrijoje ir XXI amžiaus Belgrade, mėgina įminti laimę, meilę arba sveikatą lemiančio akmeninio žiedo ir po mirties išliekančio antrojo žmogaus kūno paslaptį. M. Pavičiaus proza, kaip visada, kupina fantazijos ir netikėtų praeities interpretacijų, joje veikia ne tik žmonės, bet ir idėjos, o herojaus-pasakotojo mirtis nenutraukia nei pasakojimo linijos, nei tolesnio jo paties dalyvavimo siužete. Improvizuodamas mirties ir pomirtinio gyvenimo tema, pasitelkdamas „mirusį“ pasakotoją – savo alter ego – autorius apibendrina savo kūrybos idėjas ir kuria savitą meninį testamentą.

„Antrasis kūnas“, vos pasirodęs originalo kalba, buvo žaibiškai išleistas rusiškai ir lenkiškai, taip pat išverstas į kitas Europos kalbas. Perskaitę šį kūrinį rusų kritikai, drauge apibendrindami visą autoriaus kūrybą, rekomendavo M. Pavičių pristatyti Nobelio literatūros premijai.

Pats autorius šį romaną laiko geriausiu savo gyvenimo kūriniu, vadina jį „metafiziniu trileriu“ arba „bibline sakme“.