XXII

 

Buvo jau šešta valanda, todėl Vronskis, norėdamas laiku suspėti, bet nenorėdamas važiuoti savo arkliais, kuriuos visi pažino, įsėdo į Jašvino vežiko karietą ir liepė važiuoti kiek galima greičiau. Sena keturių vietų vežiko karieta buvo erdvi. Jis atsisėdo kertėje, ištiesė kojas į priešakinę pasostę ir susimąstė.

 

Neaiškiai jausdamas, kad jo reikalai sutvarkyti, neaiškiai prisimindamas, kaip bičiuliškai su juo kalbėjo ir jam meilikavo Serpuchovskojus, kuris jį laiko valstybei reikalingu žmogumi, ir, svarbiausia, laukdamas pasimatymo, Vronskis taip nusiteikė, kaip nusiteikia žmogus, kupinas gyvenimo džiaugsmo. Šis jausmas buvo toks stiprus, jog Vronskis nejučiom šypsojosi. Jis nuleido kojas, uždėjo vieną ant kitos kelio, ranka pačiupinėjo stangrią blauzdą, užgautą vakar krintant, ir atsilošęs keletą kartų atsikvėpė visa krūtine.

 

„Gerai, labai gerai!“ – tarė jis sau. Vronskis ir anksčiau dažnai džiaugdamasis jusdavo savo kūną, bet niekuomet taip nebuvo mylėjęs savęs, savo kūno, kaip dabar. Jam malonu buvo jausti tą nedidelį stiprios kojos skausmą, malonu buvo jausti, kaip kvėpuojant kilnojasi krūtinės raumenys. Ta pati šviesi ir šalta rugpjūčio diena, kuri taip beviltiškai veikė Aną, jam atrodė maloni ir gaivinama ir vėsino jam veidą bei kaklą, įsidegusius nuo šalto vandens. Briliantino kvapas ūsuose atrodė jam ypač malonus šiame vėsiame ore. Visa, ką jis matė pro karietos langą, visa tame šaltame gryname ore, toje blyškioje saulėlydžio šviesoje buvo taip pat gaivu, linksma ir tvirta kaip ir jis pats: ir namų stogai, blizgą besileidžiančios saulės spinduliuose, ir griežti tvorų bei pastatų kampų kontūrai, ir retkarčiais sutinkamos karietos bei pėsčiųjų figūros, ir sustingęs medžių bei žolių žalumas, ir laukai su bulvių vagomis, taisyklingai išrėžtomis, ir įstriži šešėliai, krintą nuo namų ir nuo medžių, ir nuo krūmų, ir nuo tų bulvių vagų – viskas buvo gražu kaip dailus peizažas, ką tik baigtas ir aptrauktas laku.

– Važiuok, važiuok! – šaukė jis vežėjui, iškišęs galvą pro langą, ir išsiėmęs iš kišenės popierinę trirublę įbruko jam į kišenę. Vežiko ranka pačiupinėjo kažką prie žibinto, sušvilpė botagas, ir karieta ėmė greitai riedėti lygiu plentu.

 

„Nieko, nieko man nereikia, tik tos laimės, – galvojo jis, žiūrėdamas į kaulinį skambučio gumbelį tarp langų ir vaizduodamasis Aną tokią, kokią buvo ją matęs paskutinį kartą. – Ir juo toliau, juo labiau aš ją myliu. Štai ir Vrede valdinės vilos sodas. Kurgi jinai čia? Kur? Kaip? Kodėl ji čia paskyrė pasimatymą ir rašo Betsi laiške?“ – pagalvojo Vronskis tiktai dabar; tačiau galvoti jau nebebuvo kada. Jis sustabdė vežėją neprivažiavus alėjos ir atsidaręs dureles iššoko nesustojus karietai ir žengė į alėją, einančią namų link. Alėjoje nieko nebuvo; tačiau, pažvelgęs į dešinę, jis pamatė Aną. Jos veidą dengė šydas, bet Vronskis džiaugsmingai pažvelgė į tą ypatingą, jai vienai būdingą eigastį, pečių nuolaidumą ir galvos laikyseną, ir tuojau tarytum elektros srovė perbėgo jo kūną. Jis dar stipriau pajuto patį save, nuo tamprių kojų judesių ligi kvėpuojančių plaučių, ir kažkas pakuteno jam lūpas.

 

Susitikusi su juo, Ana stipriai paspaudė jam ranką.

– Tu nepyksti, kad aš tave iškviečiau? Man būtinai reikėjo tave pamatyti, – tarė ji; pamačius pro šydą rimtai ir griežtai sudėtas jos lūpas, Vronskiui iš karto pasikeitė nuotaika.

– Kaip aš galėčiau pykti! Bet kaip tu čia patekai?

– Vis tiek, – tarė ji, dėdama savo ranką ant jo rankos, – eime, aš turiu su tavim pasikalbėti.

 

Jis suprato, jog kažkas atsitiko ir šis pasimatymas nebus džiaugsmingas. Būdamas su Ana, jis neturėdavo savo valios: dar nežinodamas, kokia jos nerimo priežastis, Vronskis jau pajuto, kad tas nerimas savaime apima ir jį.

– Kas gi? Kas? – klausė jis, alkūne spausdamas jai ranką ir stengdamasis išskaityti jos veide, ką ji galvoja.

 

Ana tylėdama žengė keletą žingsnių, norėdama sukaupti drąsą, ir staiga sustojo.

– Aš nepasakiau tau vakar, – pradėjo ji, greitai ir sunkiai kvėpuodama, – kad grįždama namo su Aleksejum Aleksandrovičium pasakiau jam viską... pasakiau, kad negaliu būti jo žmona, kad... ir viską pasakiau.

 

Vronskis klausėsi jos nejučiom palinkęs visu liemeniu, tarytum norėdamas šituo palengvinti sunkią jos padėtį. Bet vos tik Ana pasakė šitai, jis staiga atsitiesė, ir jo veidas paliko išdidus ir rūstus.

– Taip, taip, geriau šitaip, tūkstantį kartų geriau! Aš suprantu, kaip tau buvo sunku, – tarė jis.

 

Bet Ana nesiklausė jo žodžių, ji skaitė veide jo mintis. Ji negalėjo žinoti, kad Vronskio veidą pakeitė pirmoji jam šovusi mintis – dabar neišvengiama dvikova. Jai niekuomet į galvą nebuvo atėjusi mintis apie dvikovą, ir todėl šį staiga atsiradusį ir greitai dingusį griežtumą ji aiškino kitaip.

 

Gavusi vyro laišką, Ana sielos gilumoje jau žinojo, kad viskas paliks kaip buvę, kad ji nepajėgs išsižadėti savo visuomeninės padėties, mesti sūnaus ir gyventi drauge su meilužiu. Rytas, praleistas pas kunigaikštienę Tverskają, dar labiau sutvirtino šį įsitikinimą. Tačiau šis pasimatymas jai vis dėlto buvo nepaprastai svarbus. Ji tikėjosi, kad šis pasimatymas pakeis jų padėtį ir išgelbės ją. Jeigu jis, šią žinią išgirdęs, ryžtingai, karštai, nė akimirkos nesvyruodamas jai pasakys: „Mesk viską ir bėk su manimi!“ – ji mes sūnų ir išeis su juo. Bet šioji žinia nepaveikė jo taip, kaip Ana tikėjosi: Vronskis tik kažko tarytum įsižeidė.

– Man nė kiek nebuvo sunku. Tai įvyko savaime, – tarė ji susierzinusi, – ir štai... – ji išsiėmė iš pirštinės vyro laišką.

– Aš suprantu, suprantu, – pertraukė Vronskis, paėmęs laišką, bet neskaitydamas jo ir stengdamasis ją nuraminti, – aš vieno troškau, vieno prašiau – padaryti galą tai padėčiai, kad galėčiau paaukoti savo gyvenimą tavo laimei.

– Kam tu man šitai sakai? – papriekaištavo ji. – Argi aš galiu tuo abejoti? Jeigu abejočiau...

– Kas čia tokios? – staiga paklausė Vronskis, rodydamas į dvi damas, einančias jiems priešais. – Gal pažįsta mus, – ir jis skubiai pasuko į šalutinį takelį, traukdamas ją paskui save.

– Ak, man vis tiek! – tarė Ana. Jos lūpos suvirpėjo. Ir jam pasirodė, kad jos akys su keista pagieža žiūri į jį pro šydą. – Taigi aš ir sakau: ne tai svarbu, tuo aš neabejoju, bet tu pažiūrėk, ką jis man rašo. Perskaityk. – Ana vėl sustojo.

 

Vėl, lygiai kaip pirmąją akimirką, sužinojęs, kad ji nutraukė santykius su vyru, Vronskis, skaitydamas laišką, nejučiom pasidavė tam natūraliam jausmui, kurį jam sužadino jo pažiūra į nuskriaustąjį vyrą. Dabar, laikydamas rankose jo laišką, Vronskis savaime vaizdavosi, kad turbūt šiandien pat arba rytoj jis namie ras šaukimą dvikovon, vaizdavosi ir pačią dvikovą, kada jis tuo pačiu šaltu ir išdidžiu veidu kaip kad dabar, iššaus į orą ir stovės, laukdamas, kada šaus įžeistasis vyras. Ir čia pat dingtelėjo į galvą, ką jam neseniai buvo sakęs Serpuchovskojus ir ką jis pats buvo šį rytą galvojęs – kad geriau nesurišti savęs, – ir Vronskis žinojo, kad šios minties negali jai pasakyti.

 

Perskaitęs laišką, jis pakėlė į Aną akis, ir jo žvilgsnis nebuvo tvirtas. Ji tuojau suprato, kad jis jau pats vienas anksčiau buvo apie tai galvojęs. Ana žinojo, kad ir ką jis besakytų, jis pasakys ne viską, ką galvoja. Ir ji suprato, kad paskutinė jos viltis žlugo. Ji ne to laukė iš Vronskio.

– Tu matai, kas jis per žmogus, – tarė ji virpančiu balsu, – jis...

– Atleisk man, bet aš džiaugiuosi tuo, – pertraukė Vronskis. – Dėl Dievo, leisk man viską pasakyti, – pridūrė jis, žvilgsniu maldaudamas duoti jam laiko savo žodžius paaiškinti. – Džiaugiuosi, nes šitai negali, jokiu būdu negali palikti taip, kaip jis mano.

– Kodėl gi negali? – sulaikydama ašaras, tarė Ana, aiškiai jau neteikdama jokios svarbos tam, ką jis pasakys. Ji jautė, kad jos likimas išspręstas.

 

Vronskis norėjo pasakyti, kad po neišvengiamos, jo nuomone, dvikovos tai negalės ilgiau trukti, bet pasakė ką kita.

– Negali ilgiau trukti. Aš tikiuosi, kad dabar tu jį mesi. Tikiuosi, – jis sumišo ir paraudo, – kad tu leisi man sutvarkyti ir apgalvoti mūsų gyvenimą. Rytoj... – buvo bepradedąs jis.

 

Ana nedavė jam baigti kalbos.

– O sūnus? – sušuko ji. – Tu matai, ką jis rašo: reikia jį palikti, o aš negaliu ir nenoriu šito padaryti.

– Bet, dėl Dievo, kas gi geriau? Palikti sūnų ar ir toliau būti tokioje žeminančioje padėtyje?

– Ką gi žeminančioje?

– Visus, o labiausiai tave.

– Tu sakai – žeminanti... nesakyk šito. Šitie žodžiai neturi man prasmės, – tarė ji drebančiu balsu. Ana dabar nenorėjo, kad jis sakytų netiesą. Jai beliko vien tik jo meilė, ir ji norėjo mylėti. – Tu suprask, kad nuo tos dienos, kai pamilau tave, man viskas pasikeitė. Man bėra tik viena – tai tavo meilė. Jeigu tu mane mylėsi, aš jausiuosi tokia drąsi, tokia tvirta, jog niekas negalės manęs pažeminti. Aš didžiuojuosi savo padėtimi, nes... didžiuojuosi tuo... didžiuojuosi... – Ji nebaigė sakyti, kuo didžiuojasi. Gėdos ir nevilties ašaros atėmė jai žadą. Ana sustojo ir ėmė raudoti.

 

Jis irgi pajuto, jog kažkas jam kyla gerklėje, gnaibo nosį, ir pirmą kartą gyvenime pasijuto, kad tuojau gali pravirkti. Vronskis nebūtų galėjęs pasakyti, kas būtent jį taip sujaudino; jam buvo gaila Anos, ir jis jautė, kad negali padėti jai, ir kartu žinojo, kad jis kaltas dėl jos nelaimės, kad jis padarė kažką negera.

 

– Argi negalima išsituokti? – tarė jis silpnu balsu. Ji neatsakydama pakratė galvą. – Argi negalima pasiimti sūnaus ir vis dėlto palikti jį?

– Taip; bet visa tai nuo jo pareina. Dabar aš turiu važiuoti pas jį, – tarė Ana šaltai. Jos nujautimas, kad viskas paliks, kaip buvę, neapvylė jos.

– Antradienį aš būsiu Peterburge, ir viskas išsispręs.

– Taip, – tarė ji. – Bet nekalbėkim apie tai.

Anos karieta, kurią ji buvo parsiuntusi namo ir liepusi vėliau atvažiuoti prie Vrede sodo vartų, jau stovėjo čia. Ana atsisveikino su Vronskiu ir nuvažiavo namo.