Romane pasakojama vieno iš lietuvių raštijos pradininkų Abraomo Kulviečio gyvenimo istorija. Įgijęs žinių Liuveno, Vitenbergo, Sienos universitetuose, Kulvietis grįžta jų skleisti į Vilnių. Čia, karalienės Bonos globojamas, įsteigia mokyklą būsimiems studentams rengti. Persekiojamas dėl skleidžiamų reformacijos idėjų palieka Vilnių ir vyksta į Karaliaučių, kur kunigaikščiui Albrechtui padeda kurti universitetą, jame dėsto graikų ir hebrajų kalbas. Autorė atskleidžia ne tik tvirto, savo tikslo siekiančio intelektualo, bet ir jautraus, abejojančio, vidinių prieštaravimų blaškomo žmogaus dramą. Iš Kulvos į pasaulį išėjęs mokytis ir jį keisti, į Kulvą Abraomas ir sugrįžta – palaužtas ligos, bet tvirtai tikėdamas nuveiktų savo darbų reikalingumu ir svarba.

Už šį romaną Editai Barauskienei paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija. Rašytoja yra pelniusi Ievos Simonaitytės premiją už Mažosios Lietuvos krašto etnokultūros puoselėjimą.