Prityręs romanistas būdingu lyriniu psichologiniu stiliumi vaizduoja šiuolaikinės moters (instituto menotyrininkės Jonės Pabiržytės) sudėtingą gyvenimo, patirtos meilės istoriją, kurios paralelės nusidriekia ir į atokius kraštus: ją, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, palietusi tremtis į Sibirą („Fašistka, fašistka, fašistka!..“ – rėkė, tarsi iš kulkosvaidžio pylė traktorininko Grišos žmona“), studijos tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), vos nesibaigusios tragiška gyvenimo lemtimi, tarnybinė komandiruotė į Lisaboną, tarsi virtusi vienos dienos viso gyvenimo sapnu... Šių ir daugybės kitų įvykių kontekste atsiskleidžia įvairiausių tautybių žmonės su skirtingais charakteriais ir painiai susikryžiavusiais likimais.

Ir pagrindinę heroję supanti aplinka, ir jos kelyje sutinkami žmonės atspindi šiuolaikiškos mąstysenos, europinio mąstymo atributus. Romanas skaitytoją paperka minties gilumu, sodriais sukurtų personažų paveikslais, vingria įvykių tėkme. Jį galima įvardyti kaip žmogaus ėjimą, ieškojimą, veržimąsi, – tokį, koks yra tikrasis gyvenimas, nulemtas asmenybės siekių ir aspiracijų.