Knygos anotacija

… neįsibūtinosios meilės – aisõs – lyrika bei mažoji proza.

 “…nežinau, kas tas A. Rudamina, bet viena iš jo dviejų mini novelių man pasirodė itin įspūdinga – ir kalbos faktūra, ir kalbos ritmu, ir sugebėjimu kurti nuotaiką. Tai turbūt ir būtų didžiausias atradimas…(Valdas Kukulas).

Žmogaus kūriniai – kultūros turi savo slaptažodžius, kurie saugo jų esmes.

Meilė yra visos žmonijos slaptažodis. Ji saugo žmonijos esmę.

Meilė yra esmė.

Meilė yra žaibas, pramušantis skvarmõs šarvą ir atveriantis esmę, kitos būtybės esą.

Tada vyriškoji esá prasiskverbia, susilieja su moteriškąja.

Visa kita nėra meilė.

Meilė nėra „man patinki“, „tavim žaviuosi“. Visa tai tėra pavidalai, formos.

Meilė nėra geismas, nėra aistra, nėra eros, nėra kama.

Visa tai nėra meilė, dar nėra meilė.

Nebent aisà yra meilė, tai yra neįsibūtinusi meilė, meilės ilgesys, pasaulio sielvartas.

Aisá verčia sielą (siel-vart) ilgėtis kažko, ko nepažįsti, bet žinai esant, tikrai žinai.

Daugelis taip ir miršta, nepatyrę meilės, nuolatinėje aisõje.

Aisà yra meilės liūdesys, liūdesys dėl meilės nesõs.

Aisà yra esminis kūrybos šaltinis

Kas patiria meilę, tam kūryba baigiasi. Jis-ji, tai yra jie jau esti. Amžinai.