Ištrauka

Neabejotinai turėčiau pradėti šią knygą teigiamais epitetais su galūne „-iausia“. Tada per daug reklamų nuspalvintame pasaulyje gyvenančiam Tau iškart imtų antipatiškai drebėti rankos ir imtų pykinti. Todėl nepradėsiu. Galvoti, mėgautis ir rinktis šįkart bus Tavo reikalas.
Tik dėl bendros ramumos turėčiau subjektyviai įspėti, kad ši knyga turėtų būti skaitoma kiek kitaip nei kitos: pirmiausia - nevisiškai rimtai, antriausia - be nacionalinio lietuviško bruožo dar

Nepabaigus, imti galvoti blogai, trečiausia - ji turi dvi pabaigas.

Ne todėl, kad noriu įtikti visiems (vien vargintis tai daryti užtruktų iki 99-ojo mano gimtadienio) ir net ne todėl, kad nebūčiau sugebėjusi išrinkti vienos.

Kaskart priėję bet kokią gyvenimo kryžkelę mes turime dvi išeitis: daryti vienaip arba kitaip. Blogiausiu atveju, jei daryti kitaip tiesiog neišeina, turime dar kitus du kelius: žvelgti į tam tikrą situaciją kaip į neišvengiamybę arba kaip į pamoką. Aš visad renkuosi antrąjį variantą. O Tau palieku abu.

Laikykis.

Žinau, vyresnieji baksnos pirštais galvodami, kad nieko esminio per tiek metų dar nebuvo galima sužinoti. Juk negyvenau tremties į Sibirą ar Pasaulinio karo metais. Jie  kažkodėl daugelį sužinojimų bei potyrių sieja su asmeninėmis ar istorijos knygose aprašytomis katastrofomis. Skauda, vadinasi, gyveni. Badauji, vadinasi, sužinai. Kenti sąnarių skausmą, vadinasi, judi.

Tačiau jaunimas gyvena kitaip – jie patys ieško nuotykių, kvailysčių, tatuiruočių darymo ir auskarų vėrimo skausmo. Jų pareiga – imti iš gyvenimo viską, ką tik įmanoma. Vyresniųjų - duoti.
Laimė, visi sutaria: gyvenimas turi vingiuoti. Ir kiekviename vingyje stovi po ženklą. Reikia tik jį pastebėti.