Begemotus nuvedė į triumą - kartu su raganosiais, hipopotamais ir drambliais. Protingas sprendimas panaudoti juos kaip balastą; bet galite įsivaizduoti, kokia tvyrojo smarvė. O juk nebuvo kam mėžti. Vyrams per akis pakako darbo šerti visus gyvulius, o jų moterys, kurios po šokčiojančiais tarsi liepsnos liežuviai kvepalų šydais neabejotinai dvokė ne geriau už mus, buvo pernelyg gležnos. Taigi mėžti mėšlą teko imtis patiems. Kas keletą mėnesių jie gerve pakeldavo storą dangtį nuo skylės užpakaliniame denyje ir įleisdavo paukščius valytojus. Ne, pirmiausia išleisdavo smarvę (savanorių valdyti gervę paprastai nebūdavo daug), o tada šešetas ar aštuonetas labiau užsigrūdinusių paukščių kokią minutę paplazdendavo viršum skylės ir nerdavo vidun. Nebeatsimenu, kaip juos vadino, - tiesą sakant, vienos poros jau nebėra, - bet patys žinote, kokius paukščius turiu galvoje. Esate matę, kaip hipopotamai guli, plačiai išžioję nasrus, o ryškiaspalviai paukštukai kažką lesioja iš jų tarp-dančių tarsi susinervinę dantų gydytojai? Įsivaizduokite tokį patį vaizdą, tik didesniu masteliu ir nešvarumų daugiau. Nesu liguistai jautri purvams, tačiau, pažvelgusi į triumą, vis dėlto krūp-teldavau: paplavų duobė, pilna eilėmis sugulusių prisimerkusių pabaisų, kurioms daromas manikiūras.
Pirmiausia reikia aiškiai pasakyti: arkoje griežtai laikytasi drausmės. Laivas nė iš tolo nebuvo panašus į ryškiai dažytus medžio žaislus, su kuriais jums gal vaikystėje teko žaisti - kur patenkintos gyvulių poros linksmai spokso į tolį iš patogių,
švarutėlaičių gardelių. Neįsivaizduokite, jog tai buvo koks nors kruizas po Viduržemio jūrą: keleiviai vangiai lošia rulete ir būtinai persirengia pietums; arkoje frakus vilkėjo tik pingvinai. Atminkite: kelionė buvo ilga ir pavojinga, nors kai kurios taisyklės jau nustatytos iš anksto. Dar nepamirškite, kad laive turėjome visą gyvūnijos pasaulį: ar jums būtų šovę į galvą įkurdinti gepardus šalia antilopių? Neišvengiamai teko laikytis tam tikrų saugumo reikalavimų: susitaikėme su dvigubais užraktais, privalomais gardų tikrinimais ir komendanto valanda. Deja, buvo ir bausmės, ir karceriai. Kažin ką pačiame viršuje apsėdo informacijos rinkimo aistra, ir kai kurie keleiviai sutiko padirbėti informatoriais. Apgailestaudama pranešu, kad pasitaikydavo laikotarpių, kai beveik visi vieni kitus skųsdavo valdžiai. Ta mūsų arka anaiptol nebuvo gamtos draustinis; kartais ji labiau priminė kalinių laivą.
Na, aš suprantu, kad kiekvienas pasakoja savaip. Jūsų rūšies atstovai seniai kartoja savo versiją, kuri iki šiol žavi net skeptikus; gyvūnai prisimena įvairius sentimentalius mitus. Bet jiems juk verčiau nesiginčyti, ar ne? Kam to reikia, juk buvo paskelbti didvyriais - dabar kiekvieno iš jų išdidumas reikalauja atkurti giminės medį iki pat arkos laikų. Jie buvo išrinkti, jie viską ištvėrė ir išliko gyvi: suprantama, kad dabar nori užglaistyti kai kuriuos nesmagumus ir patogiai kai ką pamiršta. Tačiau manęs tai nevaržo. Manęs niekas nepasirinko. Iš tiesų manęs, kaip keleto kitų rūšių atstovų, buvo aiškiai nuspręsta neimti. Keliavau zuikiu, be bilieto; išlikau gyva; paskui pasprukau (ištrūkti iš laivo pasirodė nė kiek ne lengviau negu į jį patekti); vėliau suklestė-jau. Laikausi atokiai nuo gyvūnų draugijos, vis dar rengiančios nostalgiškus susitikimus: įkurtas net Jūrininkų klubas rūšims, kurių nė karto nekamavo jūros liga. Prisimindama kelionę, nejuntu jokių pareigos suvaržymų; dėkingumas neverčia į viską žvelgti pro palankumo miglą. Mano pasakojimu galite tikėti.
Turbūt jau supratote - „arka" buvo ne vienas laivas. Sis vardas duotas visai flotilei (nejau įsivaizdavote, kad visą gyvūnijos pasaulį galima sugrūsti į plūdurą, siekiantį viso labo tris šimtus uolekčių ilgio?). Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų? Na, suprantama, ne - tai būtų viso labo įprasta angliška vasara. Ne, mano apskaičiavimais, lijo kokius pusantrų metų. Žemę aptvinde vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų? Pratęskite iki kokių ketverių metų. Ir taip toliau. Jūsų rūšies atstovai visiškai nesugeba atsiminti datų. Mano galva, tai galima paaiškinti jūsų keistu susižavėjimu skaičiumi „septyni" ir jo kartotiniais.
Iš pradžių arką sudarė aštuoni laivai: Nojaus galionas, iš paskos tempiantis laivą sandėlį su atsargomis, paskui dar keturi kiek mažesni laiveliai, valdomi visų Nojaus sūnų, o dar toliau už jų, laikydamasis saugaus atstumo (šeima prietaringai bijojo ligų), plaukė laivas ligoninė. Apie aštuntąjį laivą gana ilgai visi spėliojo: manevringas mažutis burlaivis ažūriniais sandalmedžio raižiniais puoštu laivagaliu tarsi koks pakalikas nesitraukė nuo Chamo arkos. Stovint pavėjui, kartais pajusdavai nuo jo atsklindant keistus, erzinančius aromatus; retsykiais naktimis, audrai aptilus, nu-girsdavai triukšmingą muziką ir šaižų juoką - stebėjomės šiais garsais, nes manėme, kad visų Nojaus sūnų žmonos saugiai įsitaisiusios savo laivuose. Vis dėlto tas kvapnus, jukus laivelis pasirodė nepatvarus: staiga kilęs škvalas jį nuskandino, ir Chamas po to kelias savaites vaikščiojo susimąstęs.
Vėliau praradome laivą sandėlį: bežvaigždę naktį, kai vėjas nurimo, o stebėtojai prisnūdo. Rytą iš paskos Nojaus flagmanui vilkosi tik storas lynas, pergraužtas padaro, turinčio aštrius kaplius ir sugebančio laikytis įsikibus šlapios virvės. Tada tai jau pasipylė kaltinimai, nenuslėpsi; tiesą sakant, tai turbūt pirmas atvejis, kai visa gyvūnų rūšis buvo išmesta už borto. Neilgai trukus praradome ir laivą ligoninę. Sklido murmesiai, kad šie du
įvykiai susiję; neva Chamo žmona - jai kiek trūko santūrumo -nutarusi atkeršyti gyvuliams. Neva laive sandėlyje paskendę jos visą gyvenimą siuvinėti užtiesalai. Bet nieko taip ir nepavyko įrodyti.
Vis dėlto didžiausia katastrofa buvo Varadzio netektis. Jūs žinote Chamą, Semą ir tą trečią, kurio vardas prasideda J raide; bet Varadis jums nežinomas, tiesa? Jis buvo jauniausias, stipriausias Nojaus sūnus; visai suprantama, kad netapo šeimos numylėtiniu. Be to, jis turėjo humoro jausmą - bent jau dažnai juokdavosi, o jūsų rūšiai dažniausiai pakanka tokio įrodymo. Taip, Varadis visad buvo gerai nusiteikęs. Vis matydavom, kaip jis žingsniuoja deniu, pasitupdęs ant kiekvieno peties po papūgą; keturkojams meiliai pliaukšėjo per pasturgalį, o šie atsakydami draugiškai maurojo; kalbėjo, kad jo laive galioja anaiptol ne tokia tironiška tvarka. Bet taip jau būna: vieną rytą prabudę pamatėme, kad Varadzio laivas dingo iš horizonto, o su juo - ir penktoji gyvūnijos pasaulio dalis. Manau, jums būtų patikęs simur-gas sidabro galva ir povo uodega; bet paukštis, sukęs lizdą Pažinimo medžio šakose, prieš bangas pasirodė toks pat beginklis kaip ir rudmargis kurmis. Vyresnieji Varadzio broliai kaltino netikusią navigaciją; jie kalbėjo, kad Varadis per daug broliavosi su įvairiais galvijais; net užsiminė, kad gal tai Dievas jį nubaudė už kokį nors smulkų nusižengimą, padarytą vaikystėje, vos sulaukus aštuoniasdešimt penkerių. Tačiau kad ir kokia būtų buvus tikroji Varadzio dingimo priežastis, jūsų rūšiai tai didelis praradimas. Jo genai jums būtų labai pravertę.
Jei jums rūpi mūsų nuomonė, tai mums kelionė prasidėjo, kai buvome pakviesti tam tikru laiku prisistatyti į tam tikrą vietą. Tik tada sužinojome planą. Politinės jo prasmės neišmanėme. Pirmą kartą išgirdome, kad Dievas užsirūstino ant savo kūrinių; įsipainiojome į visa tai prieš savo valią. Mūsų nebuvo už ką kaltinti (nejau vis dar tikite ta istorija apie žaltį? - juk tai tik niekšiška Adomo propaganda), tačiau patyrėme nė kiek ne švelnesnes pasekmes: buvo išnaikinti visų rūšių gyvūnai, palikta tik po visną vislią kiekvienos rūšies porą, ir tos paleistos į siautėjančias jūras, pavedus globoti senam nenaudėliui, žinomam girtuokliui, jau įpusėjusiam septintą gyvenimo šimtmetį.
Žinia, aišku, pasklido; bet jie, kaip visada, teisybės mums nepasakė. Gal jūs įsivaizduojate, kad greta Nojaus rūmų (o, jis nebuvo skurdžius, tas Nojus) patogiai gyveno po porą visų žemės gyvulių? Na jau, na jau. Ne, jiems teko viską paskelbti viešai, o paskui iš visų atvykusiųjų išrinkti geriausias poras. Kadangi nenorėjo sukelti visuotinės panikos, paskelbė porų konkursą - savotiškas grožio ir sykiu intelekto varžytuves, - liepę pretendentams tam tikrą mėnesį prisistatyti prie Nojaus rūmų vartų. Galite įsivaizduoti, kokių kilo problemų. Pirmiausia anaiptol ne visi iš prigimties linkę konkuruoti, tad gali būti, kad atvyko tik godžiausieji. Gyvuliai, kuriems nepakako sumanumo įspėti, kas liko nepasakyta, nutarė: labai ačiū, mums visai nereikia prabangaus kruizo dviem asmenims už dyką. Be to, Nojus ir jo darbuotojai nepagalvojo, kad kai kurios rūšys tuo metų laiku miega žiemos miegu; jau nekalbu apie savaime suprantamą faktą, jog vieni gyvūnai keliauja greičiau, kiti — lėčiau. Pavyzdžiui, buvo toks ypač lėtas tinginys - tobuliausias padaras, pati galiu paliudyti, - kuris vos spėjo nusileisti nuo medžio ir tuojau pat buvo nuplautas didžiulių Dievo keršto bangų. Kaip jūs tai pavadinsite - natūralia atranka? Mano galva, gryniausias neprofesionalumas.
Atvirai pasakysiu, suorganizuota viskas be galo atmestinai. Nojus gerokai uždelsė statydamas arką (neišėjo į naudą ir tai, kad statytojai netrukus apskaičiavo, jog jiems patiems joje vietų neužteks); todėl gyvuliams atrinkti nebuvo skirtas reikiamas dėmesys. Paimtos pirmos iš atvykusių padoriai atrodančių poirų -netrukus tai virto sistema; į kilmę apskritai žiūrėta pro piršttus.
Na ir, žinoma, jie tik sakė, kad paims po porą kiekvienos rūšies, bet kai teko spręsti... Kai kurie gyvuliai kelionėje buvo tiesiog nepageidaujami. Taip atsitiko mums; todėl ir turėjome įsmukti slapčia. Nepavyko prasiveržti ir dar kelioms rūšims, turinčioms teisinius savo rūšies atskirumo įrodymus. Ne, jūsiškių porą mes jau turime, atsakydavo jiems. Na ir kas, kuo jau tokie ypatingi keli žiedai aplink uodegą ar plaukų kuokštai ant nugaros. Jūsiškius jau turime. Atsiprašome.
Buvo nuostabiausių gyvulių, kurie atvyko be poros ir dėl to turėjo pasilikti žemėje; buvo šeimų, kurios atsisakė palikti savo jauniklius ir pasiryžo žūti drauge su jais; įvesti medicininiai patikrinimai, neretai labai žiaurūs ir intymūs; per naktis už statinių tvoros, juosiančios Nojaus rūmus, garsiai aidėjo atstumtųjų aimanos. Ar galite įsivaizduoti visų nuotaiką, kai galiausiai pasklido žinia, kodėl buvome iškviesti žaisti šio konkurso? Patys suprantate, netrūko nei pavydo, nei piktadarybių. Kai kurie kilniųjų rūšių gyvuliai tiesiog nupėdino į mišką, atsisakę išlikti tokiomis niekingomis, sąlygomis, kurias jiems siūlė Dievas ir Nojus - jie verčiau nutarė žūti vandenyse. Piktai ir pavydžiai kalbėta apie žuvis; amfibijos regimai pasipūtė; paukščiai ėmė treniruotis kuo ilgiau išbūti ore. Kartais matydavai, kaip tam tikrų rūšių beždžionės mėgina savo jėgomis sukalti palaikius plaustelius. Vieną savaitę Išrinktųjų aptvare kilo apsinuodijimų maistu epidemija ir kai kurių mažiau atsparių rūšių atrankos procesą teko pradėti iš naujo.